Gerai suprojektuota ir sumontuota vėdinimo sistema yra būtina sąlyga komfortiškam ir sveikam gyvenimui šiuolaikiniame name. Sandarūs, gerai apšiltinti pastatai reikalauja organizuoto oro apykaitos užtikrinimo – natūrali trauka pro nesandarumus nebevyksta, todėl be mechaninio vėdinimo oras viduje gali greitai suprastėti (tampa drėgnas, prisipildo CO₂, atsiranda pelėsio rizika). Dėl šios priežasties daugelis naujų būstų Lietuvoje aprūpinami centrinėmis vėdinimo sistemomis, dažnai su šilumos grąžinimu (rekuperacija). Vėdinimo sistemų montavimas – tai kompleksinis procesas, kurį sudaro kruopštus planavimas, tinkamų įrenginių parinkimas, ortakių išvedžiojimas, įrangos sumontavimas ir derinimas. Apžvelgsime pagrindinius etapus ir pateiksime patarimus, kad vėdinimo sistemos įrengimas vyktų sklandžiai.
Planavimas ir projektavimas
Montavimo sėkmė prasideda nuo gero projekto. Rekomenduojama vėdinimo sistemą numatyti statybos arba kapitalinio remonto metu – tuomet ortakius ir įrangą galima integruoti į pastato konstrukciją minimaliai matomai. Projektavimo metu paskaičiuojami reikalingi oro srautai: pagal higienos normas gyvenamosiose patalpose rekomenduojama bent ~30 m³/h gryno oro vienam gyventojui arba bent 0,5 patalpos tūrio per valandą oro apykaita. Taip pat įvertinamas drėgmės šalinimo poreikis voniose, virtuvėje – šiose zonose paprastai projektuojami didesni ištraukimo srautai. Projektuotojas parenka reikiamo galingumo vėdinimo įrenginį (pvz., rekuperatorių) pagal bendrą oro kiekį, numato ortakių trasas į kiekvieną patalpą, triukšmo slopintuvus ir oro paskirstymo elementus (difuzorius, groteles). Svarbu suplanuoti, kur bus montuojamas pats vėdinimo įrenginys: paprastai jam reikia 60–100 cm laisvos erdvės aplink techninei priežiūrai, netoliese turi būti elektros maitinimas, kondensato nubėgimas (jei su rekuperacija). Dažna vieta – namo palėpė, katilinė ar pagalbinė patalpa. Taip pat iš anksto apsvarstykite, kur eis ortakiai – dažniausiai juos slepiame nuleistose lubose, šachtose arba palėpėje virš lubų, todėl projektuojant interjerą reikia tam vietos. Su geru projektu vėliau montavimas vyks daug sklandžiau.
Montavimo etapai
- Ortakių trasų įrengimas: Pirmasis praktinis montavimo žingsnis – išvedžioti ortakius nuo centrinio įrenginio iki visų patalpų. Naudojami apvalūs skardiniai arba lankstūs plastikiniai ortakiai (populiarūs plokšti stačiakampiai kanalai, kuriuos patogu paslėpti). Montuotojai pagal projektą pragręžia perdangose ir sienose angas ortakiams, pritvirtina juos apkabomis prie konstrukcijų. Labai svarbu sandariai sujungti segmentus (naudojamos tarpinės, sandarinimo juostos) – kad oras nenutekėtų į tarpusienes. Ortakių vidus turi likti švarus (montuojant galai uždengiami, kad neprikristų statybinių šiukšlių). Kur numatyta, įstatomi triukšmo slopintuvai (dažniausiai prie paties rekuperatoriaus, kad sumažintų ventiliatoriaus garso sklidimą kanalais). Taip pat sumontuojami oro srauto reguliavimo vožtuvai (balansavimo sklendės) tam tikrose atšakose pagal projektą.
- Centrinio įrenginio montavimas: Kai ortakiai paruošti, tvirtinamas pats vėdinimo įrenginys (jei tai rekuperatorius ar tiesiog ventiliatorius/šalinimo įrenginys). Jis gali būti kabinamas ant sienos (yra tam specialios laikiklio ausys) arba statomas ant grindų (ant antivibracinių padukų). Įrenginys jungiamas prie elektros tinklo. Taip pat prijungiami keturi pagrindiniai ortakiai: tiekiamo oro iš lauko, tiekiamo oro į patalpas, šalinamo oro iš patalpų ir šalinamo oro į lauką. Ant lauko angų sumontuojami apsauginiai ventiliacijos gaubtai (kad į sistemą nepatektų lietus, paukščiai, vabzdžiai). Jei sistemoje yra rekuperatorius, iš jo išvado prijungiamas kondensato drenažo vamzdelis – svarbu nuvesti jį į nuotekas arba lauk (su sifonu), kad susikaupęs kondensatas galėtų nutekėti.
- Difuzorių ir grotelių montavimas: Kambariuose lubose arba sienose įrengiamos paskirstymo angos – tiekimo difuzoriai ir ištraukimo grotelės. Jas montuotojai įstato į numatytas vietas ir sujungia su ortakiais lanksčiomis trišakėmis žarnomis (patogu finaliniame etape – taip galima sumontuoti po visų apdailos darbų, jei sistema buvo paruošta iš anksto). Šie elementai dar bus reguliuojami balansavimo metu.
- Sistemos derinimas (balansavimas): Sumontavus viską fiziškai, paleidžiamas vėdinimo įrenginys ir atliekamas sistemos sureguliavimas. Kiekviename difuzoriuje matuojamas oro srautas (naudojant anemometrą arba specialų oro srauto gaubtą) ir palyginamas su projektinėmis vertėmis. Srautas koreguojamas reguliuojant difuzorių sklendes arba ortakių balansavimo vožtuvus, kol pasiekiamos reikiamos proporcijos. Šis etapas kritiškas – tik tinkamai subalansuota sistema užtikrins, kad visur būtų tiekiamas ir šalinamas reikiamas oro kiekis. Suderinta sistema užfiksuojama: difuzorių padėtys paliekamos taip, kaip sureguliuota, kad gyventojai vėliau netyčia neišbalansuotų (kai kurie difuzoriai turi fiksavimo žiedus).
- Testavimas ir perdavimas: Galiausiai patikrinama, ar vėdinimo įrenginys veikia visais numatytais režimais (pvz., ar įsijungia by-pass (apeinamoji) funkcija, ar sukasi rotorius, jei yra, ar šyla tenas, jei numatytas). Išmatuojami triukšmo lygiai patalpose – ar neviršija normų. Klientui paaiškinama, kaip naudotis sistema: nustatyti pageidaujamus režimus, keisti filtrus, ką daryti pastebėjus nestandartinį veikimą (pvz., padidėjusį triukšmą ar kvapą).
Visas vėdinimo sistemos montavimas naujame name paprastai išdėstomas per du etapus: pirmiausia statybos metu išvedžiojami ortakiai ir sumontuojamas įrenginys (dar prieš pilnai įrengiant vidų), o baigus apdailą – įstatomi difuzoriai, atliekamas balansavimas. Taip išvengiama ortakių pažeidimo apdailos darbu metu ir difuzoriai įstatomi švarioje aplinkoje.
Patarimai ir priežiūra
Renovacija ir alternatyvos: Įrengti pilną centrinę vėdinimo sistemą jau pastatytame name – sudėtingiau, nes reikia slėpti ortakius. Jei kapitalinis remontas nenumatytas, svarstykite alternatyvas: pavyzdžiui, decentralizuotus rekuperatorius atskirose patalpose (kaip mini vėdinimo įrenginius sienose). Jie montuojami palyginti lengvai (pragręžiant sieną), tad galima gauti gaivaus oro kiekviename kambaryje individualiai. Nors tokia sistema nebus tokia efektyvi kaip centralizuota (ir reikalauja įrengti prietaisą kiekvienoje patalpoje), tačiau tai geriau nei visiškai jokio organizuoto vėdinimo. Kitas variantas – bent jau sumontuoti ištraukiamuosius ventiliatorius drėgnose patalpose (vonioje, virtuvėje) su laiko jungikliais ar drėgmės sensoriais, kad jie automatiškai pašalintų drėgmę ir kvapus. Taip pat galima įsidėti mikroventiliacijos vožtuvus languose arba sienines orlaides – jos pasyviai įleis gryno oro. Vis dėlto, efektyvumu ir komfortu šie sprendimai neprilygsta pilnai mechaninei sistemai. Triukšmo kontrolė: Vienas dažnų gyventojų nuogąstavimų – ar vėdinimo sistema nebus triukšminga. Teisingai sumontavus, sistema turėtų veikti tyliai. Kad taip būtų, svarbu: naudoti garso slopintuvus, vengti pernelyg didelių oro greičių ortakiuose (projektuojant parenkami didesnio skersmens ortakiai, kad oras tekėtų ramiau), montuoti įrenginį toliau nuo miegamųjų (pvz., katilinėje) arba izoliuoti jį akustiškai. Jei po sumontavimo jaučiate šnypštimą ar ūžesį, pasikonsultuokite su specialistais – galbūt galima dar pareguliuoti difuzorius ar pridėti slopintuvą. Tinkamai subalansavus, sistemos triukšmo lygis neturėtų viršyti ~25–35 dB gyvenamosiose patalpose, kas prilygsta tyliai aplinkai. Priežiūra: Mechaninė vėdinimo sistema reikalauja nedidelės, bet reguliarios priežiūros. Pagrindinis darbas – filtrų keitimas vėdinimo įrenginyje. Jeigu turite rekuperatorių, jame paprastai yra du filtrai (tiekiamo ir šalinamo oro). Juos gamintojai rekomenduoja keisti ~kas 3–6 mėnesius, priklausomai nuo oro užterštumo. Nevalomi filtrai ima apeiti orą (atsidaro vožtuvas dėl didelio pasipriešinimo) ir sistema nebepadaro to, kam skirta – nevalo oro. Tad susistatykite priminimą keisti filtrus bent du kartus per metus (pvz., pavasarį ir rudenį). Taip pat bent kartą per kelis metus verta patikrinti ortakių švarą – dažniausiai gyvenamosiose patalpose jie stipriai neužsiteršia, nes visas stambesnis purvas sulaikomas filtruose. Tačiau jei pastebite, kad iš difuzorių pučiant sklinda dulkių ar kvapų, galima atlikti ortakių valymą specialia įranga. Rekuperatoriaus šilumokaitį taip pat patartina profilaktiškai išvalyti kas ~5 metus (kai kurie serviso meistrai tai atlieka per kelias valandas – išima plokšteles, jas išplauna). Ventiliatoriai paprastai tarnauja daug metų be gedimų, tačiau kartais jų guoliai gali imti skleisti garsą – tuomet keičiama arba remontuojama pati vėdinimo įrenginio dalis. Energinis efektyvumas: Kad sistema veiktų efektyviai, naudokite jos automatiką. Pavyzdžiui, daug rekuperatorių turi laiko grafikus – nustatykite mažesnį vėdinimo intensyvumą, kai išvykstate į darbą, ir didesnį – vakare, kai visi namie. Arba naudokite drėgmės/CO₂ jutiklius, jei įrenginys juos palaiko – tuomet jis pats automatiškai reguliuos apsukas pagal poreikį. Tai padės taupyti elektrą (ventiliatoriai suksis lėčiau, kai nereikia didelio oro srauto) ir išlaikyti pastovią gerą oro kokybę be jūsų įsikišimo. Beje, šilumos grąžinimo funkciją (jei turite rekuperatorių) naudinga vasarą išjungti, kai norite vėsinti namus naktį lauko oru – tam skirtas „vasaros“ režimas arba automatinis by-pass režimas.
Išvada: Vėdinimo sistemų montavimas – kompleksinis, bet būtinas procesas, norint užtikrinti sveiką ir komfortišką gyvenimą sandariame būste. Teisingai suprojektavus ir sumontavus mechaninę vėdinimo sistemą, namuose visuomet bus pakankamai gryno oro be skersvėjų ir temperatūros svyravimų, o šilumos nuostoliai – minimalūs (ypač naudojant rekuperatorių). Nors įrengimas reikalauja investicijų ir tam tikrų konstrukcinių sprendimų, ilgainiui jis atsiperka per geresnę gyventojų sveikatą, apsaugotus namo konstrukcijas (be pelėsio) ir energetinį efektyvumą. Profesionaliai įrengta vėdinimo sistema tarnaus dešimtmečius – tereikės rūpintis filtrais ir mėgautis gaiviu oru visus metus.
Be First to Comment