Pradėkime nuo pradžių: nuobodusis instruktažas
Būkime atviri. Kokia pirma asociacija kyla išgirdus frazę „darbų sauga“? Daugumai tai – privalomas, nuobodus ir dažnai tiesiog „dėl akių“ atliekamas instruktažas kartą per metus. Popieriaus lapas, ant kurio reikia pasirašyti, kad susipažinai. Galbūt dar – ryškiai geltona liemenė ir statybinis šalmas. Tai atrodo kaip biurokratinė našta, primesta kažkokių įstatymų, kuri realiai tik trukdo dirbti. Ypač mažose ar vidutinėse įmonėse, kur kiekvienas žmogus turi šimtą funkcijų, papildomas „popierizmas“ atrodo kaip laiko švaistymas. Juk visi suaugę žmonės, patys žino, kaip elgtis, kad nesusižeistų, tiesa? Deja, statistika ir realybė rodo visai ką kita. Kiekvienas paslydimas ant šlapių grindų, kiekviena trauma statybvietėje ar net tylus, nematomas perdegimas biure prie kompiuterio yra tiesioginė šio požiūrio pasekmė.
Kaina, kurios niekas nenori mokėti
Problema ta, kad apie darbų saugą dažniausiai susimąstoma tik tada, kai jau įvyksta nelaimė. Kai darbuotojas patiria traumą, kai į duris pasibeldžia Valstybinė darbo inspekcija (VDI) su neplanuotu patikrinimu, arba kai verslas praranda pelningą kontraktą, nes negali įrodyti, kad dirba saugiai. Staiga paaiškėja, kad tas „nereikalingas popierėlis“ buvo kritiškai svarbus. Nelaimingi atsitikimai kainuoja milžiniškus pinigus – kompensacijos, baudos, prastovos, sugadinta įranga ir, kas skaudžiausia, prarasta reputacija. Lietuvos verslo aplinkoje, kur konkurencija aštri, o reikalavimai, ypač iš užsienio partnerių, nuolat auga, dirbti „bet kaip“ tiesiog nebeišeina. Būtent čia į žaidimą ateina du esminiai dalykai: sistemingas požiūris į darbų saugą ir formalus to įrodymas – sertifikavimas. Šiame straipsnyje bus gilinamasi, kas iš tiesų slepiasi po šiais terminais ir kodėl tai yra ne išlaidos, o viena geriausių investicijų į verslo ateitį.
Kas iš tikrųjų yra ta darbų sauga?
Dauguma žmonių darbų saugą supranta labai siaurai – kaip fizinę apsaugą nuo akivaizdžių pavojų. Statybininkas su šalmu, gamybos darbuotojas su pirštinėmis, suvirintojas su specialia kauke. Tačiau tai tėra ledkalnio viršūnė. Šiuolaikinė darbų sauga (arba tiksliau – darbuotojų sauga ir sveikata, DSS) apima absoliučiai visus veiksnius darbo vietoje, kurie gali turėti įtakos darbuotojo fizinei ar psichologinei gerovei. Tai reiškia, kad ji vienodai aktuali ir statybų aikštelėje, ir moderniame biure. Biuro darbuotojui pavojų kelia netinkamas apšvietimas, nuolatinis sėdėjimas prie blogai surengto stalo (ergonomika), prasta ventiliacija. Tai apima ir cheminius veiksnius (pvz., valymo priemonės, spausdintuvų kasetės), ir biologinius (pvz., pelėsis patalpose). O svarbiausia – tai apima ir psichosocialinius veiksnius, tokius kaip per didelis darbo krūvis, patyčios (mobingas), neaiškumas dėl užduočių ar nuolatinis stresas. Taigi, darbų sauga yra ne atskirų priemonių rinkinys, o vientisa sistema, kurios tikslas – sukurti tokią aplinką, kurioje darbuotojas jaučiasi saugus visais aspektais.
Rizikos vertinimas – geriau nei gaisro gesinimas
Pagrindinis darbų saugos sistemos elementas yra ne instrukcijų rašymas, o rizikos vertinimas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad įmonė turi ne laukti, kol kas nors susižeis, o aktyviai ieškoti potencialių pavojų. Tai procesas, kurio metu sistemingai atsakoma į klausimus: kas gali nutikti blogai? Kokia tikimybė, kad tai nutiks? Ir kokios būtų pasekmės? Pavyzdžiui, biure rizika gali būti netvarkingai palikti laidai ant praėjimo tako. Tikimybė užkliūti – vidutinė. Pasekmė – nuo išgąsčio iki lūžusios rankos. Gamyboje rizika – neaptvertos besisukančios staklių dalys. Tikimybė – maža (nes visi apmokyti), bet pasekmė – katastrofiška (galūnės praradimas). Tik įvertinus visas šias rizikas, galima imtis prevencinių priemonių. Galbūt užtenka pritvirtinti laidus prie grindų, o gal reikia sumontuoti brangius apsauginius gaubtus. Būtent šis prevencinis mąstymas, o ne reagavimas į jau įvykusius faktus, yra efektyvios darbų saugos esmė. Deja, Lietuvoje vis dar dažnai apsiribojama tik formaliu rizikos įvertinimu, kuris guli stalčiuje, užuot tapęs kasdieniu įrankiu.
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) – ar tikrai tikslas yra bausti?
Daugeliui Lietuvos įmonių vadovų VDI vizitas asocijuojasi su stresu, galimomis baudomis ir krūva popierių, kuriuos reikės pildyti. Požiūris dažnai būna reakcinis – tvarkomės tik tada, kai žinome, kad ateis tikrinti, arba kai jau įvyko nelaimė. Tačiau toks požiūris yra trumparegiškas. VDI pagrindinis tikslas nėra nubausti (nors teisės aktų pažeidimai, žinoma, yra sankcionuojami). Pagrindinis tikslas – prevencija ir konsultavimas. Lietuvos įstatymai, reglamentuojantys darbų saugą, yra gana griežti ir atitinka Europos Sąjungos direktyvas. Jų laikymasis nėra pasirinkimas, o prievolė. VDI tikrintojai dažnai gali tapti puikiais patarėjais, nurodančiais spragas, kurių pati įmonė galbūt nemato. Užuot slėpus problemas, kur kas protingiau yra bendradarbiauti ir priimti jų rekomendacijas. Juk bauda yra vienkartinė išmoka, o nesaugios darbo sąlygos, dėl kurių įvyksta nelaimė, gali kainuoti visą verslą. Tvarkinga darbų saugos dokumentacija ir realiai veikiančios priemonės yra geriausias argumentas bendraujant su bet kokia tikrinančia institucija.
O kas tada yra tas sertifikavimas?
Čia ir atsiranda esminis skirtumas. VDI patikra yra privaloma valstybinė kontrolė, tikrinanti atitiktį minimaliems įstatymų reikalavimams. O sertifikavimas yra savanoriškas procesas. Tai – kai įmonė pati nusprendžia pasikviesti nepriklausomą, akredituotą išorės auditorių (sertifikavimo įstaigą), kad šis patvirtintų, jog įmonės darbų saugos sistema ne šiaip egzistuoja, bet veikia efektyviai ir atitinka tarptautinius standartus. Populiariausias ir visame pasaulyje pripažįstamas standartas šioje srityje yra ISO 45001 (Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos). Tai nėra įstatymas. Tai yra geriausių pasaulio praktikų rinkinys, nurodantis, kaip sukurti ir valdyti sistemą, kuri nuolat mažintų riziką ir gerintų darbo sąlygas. Gavusi ISO 45001 sertifikatą, įmonė gauna oficialų, tarptautiniu mastu pripažįstamą dokumentą, sakantį: „Mes į darbų saugą žiūrime rimtai. Mūsų sistema veikia.“
Kodėl įmonės savanoriškai nori sertifikato?
Jei tai savanoriška ir dar kainuoja pinigus (reikia mokėti už auditus, už konsultantų paslaugas ruošiantis), kam to reikia? Atsakymas slypi rinkos reikalavimuose. Visų pirma – viešieji pirkimai. Lietuvoje vis dažniau viešųjų pirkimų sąlygose (ypač statybų, gamybos ar paslaugų sektoriuose) atsiranda reikalavimas turėti galiojantį ISO 45001 sertifikatą. Jo neturėdamas, tu tiesiog negali dalyvauti konkurse. Antra – tarptautiniai partneriai. Jei Lietuvos įmonė nori būti, pavyzdžiui, Skandinavijos ar Vokietijos rinkos žaidėjų tiekėja, vienas iš pirmųjų klausimų bus apie vadybos sistemas. Vakarų verslui sertifikavimas yra higienos reikalas; jie nori būti tikri, kad jų partneriai dirba civilizuotai ir nerizikuoja savo darbuotojų sveikata. Tai tampa konkurenciniu pranašumu. Trečia – reputacija. Turėti tokį sertifikatą reiškia siųsti aiškią žinutę klientams, partneriams ir esamiems bei būsimiems darbuotojams: „Mums rūpi žmonės“.
Sertifikavimas – ar tai tik popierius ant sienos?
Geras klausimas. Deja, kartais taip ir nutinka. Būna įmonių, kurios sertifikatą tiesiog „nusiperka“. Pasamdo konsultantus, kurie paruošia krūvą dokumentų, auditoriai atlieka formalų patikrinimą, įmonė gauna trokštamą sertifikatą, įsirėmina jį ir padeda ant sienos. O realiame gyvenime niekas nesikeičia – darbuotojai ir toliau dirba nesaugiai, o rizika ignoruojama. Tačiau tai yra pats blogiausias ir trumparegiškiausias scenarijus. Pirma, tokia apgaulė greitai išlenda per priežiūros auditus (kurie vyksta kasmet). Antra, nelaimės atveju joks popierius neapsaugos. Tikroji sertifikavimo nauda ateina ne iš paties popieriaus, o iš proceso. Kai įmonė iš tikrųjų įdiegia ISO 45001 standartą, ji yra priversta peržiūrėti visus savo procesus, identifikuoti pavojus, įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą, nustatyti aiškius tikslus (pvz., „sumažinti mikrotraumų skaičių 15% per metus“) ir nuolat matuoti rezultatus. Tai keičia visos organizacijos kultūrą.
Kiek realiai kainuoja nesaugumas?
Dažnai vadovai mato tik tiesiogines darbų saugos išlaidas: mokymai, šalmai, pirštinės, auditorių mokesčiai. Bet jie nemato paslėptų nesaugumo kaštų. Pabandykime paskaičiuoti. Įvyksta vidutinio sunkumo nelaimingas atsitikimas – darbuotojas gamyboje susižaloja ranką. Kas vyksta toliau? Pirma – prarastas darbo laikas. Ne tik nukentėjusiojo, bet ir kolegų, kurie bėgo padėti, vadovo, kuris aiškinosi situaciją. Antra – gamybos sustabdymas, kol bus ištirtos aplinkybės. Trečia – galimas įrangos sugadinimas. Ketvirta – VDI tyrimas ir beveik garantuota bauda už pažeidimus. Penkta – nedarbingumo išmokos. Šešta – potencialus civilinis ieškinys iš darbuotojo dėl žalos atlyginimo. Septinta – kritusi kitų darbuotojų motyvacija ir išaugusi baimė. Aštunta – sugadinta reputacija. Susumavus visus šiuos tiesioginius ir netiesioginius kaštus, vienas toks incidentas gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Palyginus su tuo, investicija į prevenciją ir sertifikavimą atrodo visiškai racionali.
Psichologinis saugumas – naujasis prioritetas
Kaip jau minėta, šiuolaikinė darbų sauga nebėra vien apie fizinius pavojus. Vis daugiau dėmesio, ypač po pandemijos ir išpopuliarėjus nuotoliniam darbui, skiriama psichosocialinei rizikai. Tai apima stresą, perdegimą, darbo ir poilsio režimo nesilaikymą, vienišumo jausmą dirbant iš namų, netinkamą vadovavimą ar net patyčias kolektyve. ISO 45001 standartas taip pat akcentuoja, kad organizacija privalo vertinti ir valdyti šias rizikas. Tai reiškia, kad neužtenka duoti patogios kėdės. Reikia užtikrinti aiškias užduotis, realistiškus terminus, galimybę pailsėti, skaidrią komunikaciją ir pagarbų bendravimą. Lietuvos įmonėms tai vis dar yra nemenkas iššūkis, nes esame labiau įpratę matuoti fizinius, o ne emocinius rezultatus. Tačiau ignoruoti psichologinės sveikatos nebegalima – pervargęs, išsekęs ir streso kamuojamas darbuotojas yra toks pat pavojingas (sau ir kitiems), kaip ir tas, kuris dirba su sugedusia įranga.
Investicija, o ne išlaidos
Apibendrinant visą šią ilgą kelionę, akivaizdu viena. Požiūris į darbų saugą kaip į nereikalingą biurokratinę naštą yra atgyvena, kainuojanti ir pinigus, ir sveikatą. Efektyvi darbų saugos sistema yra organizacijos kultūros dalis, pradedant nuo vadovo, kuris rodo pavyzdį, ir baigiant kiekvienu darbuotoju, kuris supranta, kodėl reikia laikytis taisyklių. Tai nėra vienkartinis projektas; tai nuolatinis procesas – rizikos vertinimas, priemonių diegimas, mokymai, matavimas ir nuolatinis tobulėjimas. Tai reikalauja pastangų ir išteklių, be jokios abejonės. Bet alternatyva – nelaimingi atsitikimai, baudos, prarasti klientai ir sugadinta reputacija – kainuoja nepalyginamai brangiau. Tai perėjimas nuo reaktyvaus modelio „gesiname gaisrus“ prie proaktyvaus „neleidžiame jiems kilti“.
Sertifikatas – ateities verslo pasas
O sertifikavimas, ypač pagal ISO 45001 standartą, šiame kontekste tampa ne tik įrodymu, bet ir kelrodžiu. Pats standartas suteikia įmonei aiškią struktūrą, kaip visą tą sistemą sukurti ir prižiūrėti. O gautas sertifikatas tampa tarsi tarptautiniu pasu. Jis atveria duris į naujas rinkas, leidžia dalyvauti stambiuose konkursuose ir įrodo partneriams, kad esate patikimas ir atsakingas žaidėjas. Lietuvos verslui, kuris vis aktyviau konkuruoja Europos ir pasaulio mastu, tai tampa nebe prabangos, o būtinybės klausimu. Galų gale, viskas susiveda į paprastą tiesą: verslas, kuris rūpinasi savo žmonėmis, yra verslas, kuriuo pasitiki klientai. O saugus darbuotojas yra efektyvus, motyvuotas ir lojalus darbuotojas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
1. Ar darbų saugos reikalavimai privalomi visoms įmonėms? Taip, absoliučiai. Kiekviena įmonė, turinti bent vieną darbuotoją (net ir pats direktorius yra darbuotojas), privalo laikytis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo bei kitų teisės aktų. Privaloma turėti darbų saugos instrukcijas, atlikti rizikos vertinimą ir vykdyti mokymus.
2. Kuo skiriasi VDI patikra nuo ISO 45001 sertifikavimo? VDI patikra yra privaloma valstybinė kontrolė, tikrinanti, ar įmonė laikosi minimalių įstatymų reikalavimų, ir už pažeidimus gali skirti baudas. ISO 45001 sertifikavimas yra savanoriškas procesas, kurio metu nepriklausomas auditorius patvirtina, kad įmonės darbų saugos sistema atitinka aukštą tarptautinį standartą ir yra efektyviai valdoma.
3. Ar ISO 45001 sertifikatas galioja amžinai? Ne. Sertifikatas paprastai išduodamas trejiems metams. Tačiau kiekvienais metais sertifikavimo įstaiga atlieka privalomus priežiūros auditus, kad įsitikintų, jog sistema vis dar veikia efektyviai ir yra nuolat tobulinama.
4. Ar darbų sauga reikalinga ir dirbant iš namų (nuotoliniu būdu)? Taip, darbdavys išlieka atsakingas už darbuotojo saugą ir sveikatą net ir jam dirbant nuotoliniu būdu. Tai apima aprūpinimą tinkama įranga (pvz., ergonomiška kėde), darbuotojo instruktavimą, kaip saugiai įsirengti darbo vietą namuose, ir ypač – psichosocialinės rizikos (pvz., izoliacijos, per didelio krūvio) valdymą.
5. Kas konkrečiai įmonėje atsakingas už darbų saugą? Už bendrą darbų saugos būklę įmonėje visada atsako jos vadovas (direktorius). Priklausomai nuo įmonės dydžio ir veiklos pobūdžio, vadovas gali paskirti atsakingą darbų saugos specialistą, samdyti išorinę kompaniją šioms paslaugoms atlikti arba, labai mažose įmonėse, pats vykdyti šias funkcijas (jei turi reikiamą kompetenciją).
Be First to Comment