„Išlipau iš autobuso prie Žaliojo tilto. Telefonas rankoje. Reikia greitai patikrinti el. paštą. Navigacija stringa. Duomenys beveik baigėsi.“ Taip savo istoriją pradėjo Tomas iš Vilniaus. Jam trisdešimt ketveri. Dirba laisvai samdomu dizaineriu. Mieste būna kasdien. Judrus. Skubantis. Kaip ir daugelis.
Tomas prisimena laikus, kai vieši Wi-Fi taškai mieste buvo tikras išsigelbėjimas. Kavinėse. Bibliotekose. Net stotelėse. Prisijungi ir gyveni. Bet dabar? Mobilus internetas greitas. Planai dideli. Net labai dideli. Tad ar dar reikia tų viešų tinklų?
Jis pats ilgai manė, kad ne. „Kam tas Wi-Fi, jei turiu mobilų internetą?“ – sakydavo. Bet vieną dieną viskas apsivertė.
Telefonas pradėjo siųsti didelį failą. Vaizdo skambutis su klientu. Dar fone groja muzika. Viskas kartu. Ir staiga – greitis krenta. Ryšys trūkinėja. Nervai kyla. Tomas stovi senamiestyje, aplink turistai, o jis ieško… Wi-Fi ženklo. Ironiška? Labai.
Mobilus internetas – stiprus, bet ne visagalis
Niekas nesiginčija. Mobilus internetas Lietuvoje – vienas geriausių Europoje. Greitis. Padengimas. Stabilumas. Visa tai kasdien jaučiame. Ypač didmiesčiuose. Vilnius čia pirmauja.
Tačiau net ir pats geriausias ryšys turi ribas. Apkrovos piko metu. Rūsiuose. Senų pastatų viduje. Dideli renginiai. Koncertai. Mugės. Ten mobilus ryšys kartais tiesiog pavargsta.
Ir tada vieši Wi-Fi taškai tampa ne atgyvena, o atsarga. Kaip skėtis, kai sinoptikai žadėjo saulę.
Vieši Wi-Fi taškai – kam jie šiandien?
Ne, jie ne visiems. Ir ne visada. Bet jie vis dar reikalingi.
Turistams. Atvykėliams. Žmonėms su ribotais duomenų paketais. Senjorams. Studentams. Net vaikams, kurie dar neturi savo plano.
Ir tiems, kurie taupo. Nes mobilus internetas, kad ir koks pigus būtų, vis tiek kainuoja. O viešas Wi-Fi – nemokamas. Bent jau dažniausiai.
O kaip dėl planų?
Pastaraisiais metais operatoriai tikrai pasistengė. Atsirado planai su dideliais kiekiais duomenų. Neriboti pasiūlymai. Įvairios akcijos. Pavyzdžiui, Bitės pokalbių planai dažnai minimi tarp tų, kurie siūlo daug ne tik minučių, bet ir interneto.
Ir tai keičia įpročius. Žmonės vis rečiau jungiasi prie viešų tinklų. Jie tiesiog naudoja tai, ką turi kišenėje.
Bet ar visi? Ne.
Saugumas – dar viena pusė
Vieši Wi-Fi taškai kelia klausimų. Ar saugu? Ar niekas nestebi? Ar mano duomenys tikrai mano?
Mobilus internetas čia laimi. Asmeninis ryšys. Mažiau rizikos. Daugiau kontrolės. Todėl daugelis renkasi būtent jį, net jei Wi-Fi šalia nemokamas.
Tačiau ne visi apie tai galvoja. O kai kurie tiesiog neturi pasirinkimo.
Miestas, kuris turi galvoti apie visus
Vilnius auga. Keičiasi. Skaitmenėja. Bet miestas – ne tik jauni ir technologiškai pažengę. Tai ir socialiai jautrūs žmonės. Ir svečiai. Ir tie, kurie tiesiog nori prisėsti parke ir pasitikrinti naujienas.
Vieši Wi-Fi taškai čia tampa ne prabanga, o infrastruktūros dalimi. Kaip suoliukai. Kaip apšvietimas. Kaip viešasis transportas.
Tomo istorijos tęsinys
Tomas galiausiai rado kavinę su veikiančiu Wi-Fi. Išsiuntė failą. Susisiekė su klientu. Viskas baigėsi gerai. Po to jis peržiūrėjo savo mobiliojo ryšio planą. Atnaujino. Pasirinko didesnį.
Bet nuomonės nepakeitė. „Vieši Wi-Fi vis tiek reikalingi“, – sako jis dabar. Ne kasdien. Ne visiems. Bet mieste – būtini.
Ir tai turbūt yra atsakymas.
Be First to Comment