Į Vilnių atblokšta žvaigždė – apie meilę krepšinio salėje, pinigus ir rusišką mentalitetą

Jei prireiktų suvirinti nuosavo „Porsche“ kėbulą, Diniaras Bilialetdinovas galėtų tai padaryti savomis rankomis. 32-ejų rusas išmano ir krepšinio taisykles, nes trejus metus nepraleisdavo Maskvos CSKA rungtynių. O karjeros viršūnę jam primena rūbinėje vinimis prikalti bateliai ir spontaniškos vakarienės Niujorke bei Monake. Spalvinga asmenybė? Apie buvusius bendražygius „Trakų“ naujokas gali papasakoti dar daugiau.
 
Įsibėgėjo per kelias savaites Tikimybė papildyti savo dosjė Lietuvos čempiono titulu D. Bilialetdinovui jau menkesnė nei viltis sulaukti dienos be lietaus Vilniuje. Kita vertus, A lygoje nėra kito žaidėjo, rungtyniavusio Europos čempionato pusfinalyje. Kaip nėra ir kito Anglijos „Premier“ lygos klubo brangiausių pirkinių rekordą pagerinusio naujoko ar gražiausio sezono įvarčio autoriaus.
 
D. Bilialetdinovo užnugaryje – europinio masto futbolo žvaigždės karjera. O priešakyje – rungtynės su Marijampolės „Sūduva“ sostinės LFF stadione. Rugsėjo pabaigoje „Trakus“ papildęs atakuojantis saugas apšilo kojas per du A lygos turus. Tuomet sekė trejų rungtynių serija, per kurią rusas pasižymėjo keturis kartus. Sirgaliai ėmė gūžčioti pečiais – ką jis čia veikia, jei Lietuvos pirmenybės jam per lengvos?
„Gerai, kad man pasisekė. Bet paskutiniame mače (antradienį „Trakai“ 0:1 pralaimėjo Vilniaus „Žalgiriui“ – DELFI) nebeįmušiau. Kiekvienas įvartis – tai darbas. Ir jis man tikrai nėra per lengvas“, – nosies neriečia D. Bilialetdinovas.
Vis dėlto mušti į Povilo Valinčiaus, Pauliaus Ilgarūbio ar net čempionų „Žalgirio“ atstovo Armanto Vitkausko vartus – viena. Praeityje po D. Bilialetdinovo smūgių kamuolį iš tinklo traukdavo tokie meistrai kaip Edwinas van der Saras, Joe Hartas, Bradas Friedelis, Christianas Abbiati, Igoris Akinfejevas. Bandė pakeisti W. Rooney Tėvynėje D. Bilialetdinovas išgarsėjo, kuomet su Maskvos „Lokomotiv“ ekipa 2004-aisiais tapo Rusijos čempionu ir buvo išrinktas geriausiu turnyro jaunuoju žaidėju.
Darbštus ir techniškas saugas būdamas vos 22-ejų užsimovė „geležinkeliečių“ kapitono raištį ir tapo nuolatiniu šalies nacionalinės komandos ramsčiu. Pastaroji išpopuliarino maskviečio veidą už gimtinės ribų. 2008 metais Austrijoje ir Šveicarijoje vykusiose Europos pirmenybėse rusus tik pusfinalyje sustabdė būsimi čempionai ispanai.

D. Bilialetdinovas žaidė visuose 5 mačuose, įskaitant sensacingą ketvirtfinalį su Olandija, kurį prieš savo tautiečius stojusio trenerio Guuso Hiddinko auklėtiniai po pratęsimo laimėjo 3:1. Prabėgus metams Liverpulio „Everton“ tėškė ant stalo 10 mln. eurų – tuo metu didžiausią sumą klubo istorijoje – ir perpirko vieną „Lokomotiv“ lyderių.
Nauju Wayne’u Rooney D. Bilialetdinovas Liverpulyje netapo, nors pirmajame sezone dažnai žaisdavo starto sudėtyje ir mušė vienas už kitą efektingesnius įvarčius. Pamažu praradęs pozicijas „Premier“ lygos vidutiniokų komandoje, po pustrečių metų jis grįžo į gimtąją Maksvą.
„Spartak“ klubui papildymas atsiėjo apie 6 mln. eurų. 2015-aisiais Diniarą po savo sparneliu priglobė jo tėvas – garsus Rusijos treneris Rinatas Bilialetdinovas, vadovavęs Kazanės „Rubin“ komandai. Tačiau pastarasis Tatarstano sostinėje neužsibuvo, o jį pakeitęs Valerijus Čalis D. Bilialetdinovu pasitikėjo kur kas mažiau. Negana to, pernai futbolininkas patyrė sunkią traumą – plyšo raumuo. D. Bilialetdinovas buvo eliminuotas iki pat praėjusios gegužės, kuomet baigė galioti jo sutartis su „Rubin“, ir dar neišsilaižęs žaizdų tapo laisvuoju agentu.
 
Planas „A“ – žiemoti Vilniuje
Į Lietuvą D. Bilialetdinovą nukreipė jo agentas Džamalas Akajevas, o padrąsino skambutis buvusiam komandos draugui „Lokomotiv“ gretose Deividui Česnauskiui, su kuriuo rusas vėl dalinasi kamuoliu Vilniuje. „Trakai“ ieškojo, kuo pakeisti į Skopjės „Vardar“ (Makedonija) paslapčia pasprukusį puolimo variklį iš Rusijos Maksimą Maksimovą, dėl kurio dar bylinėsis FIFA ginčų sprendimo komisijoje.
Tuo metu pats D. Bilialetdinovas pageidavo iškeliauti už Rusijos ribų. Akivaizdu, jog gydytojų rekomendacijų praleisti daugiau laiko be futbolo jis nepaisė ne tam, kad A lygoje užbaigtų karjerą. „Trakuose“ puolėjo poziciją užėmęs žaidėjas gavo progą atgaivinti įgūdžius ir pasiruošti žingsniui atgal į aukštesnį lygmenį. Dar keletas įvarčių per tris paskutinius pirmenybių turus, ir galbūt rusui atsirastų vietos pajėgesniame klube jau per sausio perėjimų „langą“.
 
Bet kol kas D. Bilialetdinovas neatmeta galimybės, kad pradės Vilniuje ir kitą sezoną, kaip numatyta dabartinėje jo sutartyje. Ir „Trakams“ pavasarį garsiausio A lygos žaidėjo taiklūs smūgiai bei patirtis būtų reikalingi labiau nei dabar. Net jei šeštadienį 18 val. prasidėsiančiose rungtynėse pranoktų „Sūduvą“, Olego Vasilenkos auklėtiniai tik sudrumstų vandenis kovoje dėl pirmos vietos, į kurią taikosi marijampoliečiai (65 taškai) ir „Žalgiris“ (64 tšk.). Patiems „riteriams“ (57 tšk.) pakilti iš trečios pozicijos į antrą taip pat likusi tik matematinė viltis.
 
Vakarai Kombarovų restorane ir „apsauga“ visuose viešbučio aukštuose

Su DELFI D. Bilialetdinovas kalbėjosi ne tik apie jo įspūdžius iš Vilniaus, lietuviškus stadionus, „Everton“ rūbinę, Rusijoje kitais metais vyksiantį pasaulio čempionatą ir kartais mįslingą savo tautiečių mentalitetą. Komunikabilus legionierius pernelyg nesivaržė paklaustas, kaip dar atstovaudamas „Lokomotiv“ ekipai sugebėjo „išvilioti“ savo išrinktąją iš priešininkų stovyklos – būsima futbolininko žmona Marija šoko CSKA krepšininkų palaikymo grupėje. Papasakojo jis ir apie trumpą suvirinimo įrangos specialisto karjerą bei paslaugą, kurią prieš penkerius metus padarė pačiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui.
 
– Iš Rusijos į tėvynę baigti karjeros grįžęs Deividas Šemberas net sulaukęs 37-erių buvo geriausias savo pozicijos žaidėjas A lygoje. Jums pasitraukti – dar anksti. Į kokį lygį tikitės vėl pakilti? – DELFI paklausė D. Bilialetdinovo.
– Ne viską futbole lemia amžius. Jį gali užgožti kiti veiksniai – režimas, vidinė motyvacija, asmeninės savybės. Mūsų komandoje taip pat yra ne vienas per 30 metų turintis žaidėjas, kuris tebėra labai geros sportinės formos. Neatmetu galimybės, kad kažkuris dar žengs į priekį, išvažiuos į stiprią užsienio lygą. Kalbant apie mane, jeigu tik klubas gaus kokį nors priimtiną pasiūlymą, visiems nuo to bus į naudą.
Šiuo metu esu susisaistęs su „Trakais“, ir faktas, kad mes kitą sezoną varžysimės Europos lygos kvalifikacijoje, čia taip pat yra ne paskutinėje vietoje. Tik tiek, kad, regis, turėsime startuoti nuo „nulinio“ etapo, tiesa? (Jei finišuos treti, „Trakai“ pirmieji iš Lietuvos komandų stos į kovą naujame preliminariame atrankos etape – DELFI). Na, ką padarysi, turėsime daugiau rungtynių Europoje (šypsosi – DELFI).
– Ką byloja jūsų sutartis apie artėjantį žiemos perėjimų „langą“ – gavęs gerą pasiūlymą, galėsite laisvai išvykti?
– Sutartyje yra toks punktas. Bet perėjimas nebūtų nemokamas – yra numatytas tam tikras išpirkos mokestis, kuris atitektų „Trakams“. Suma – nedidelė, tačiau tai suprantama, juk aš čia atvykau išvis be jokios išpirkos.
– Kuomet atstovavote „Rubin“, kartą nusiskundėte, jog po treniruotės nebuvo pasirūpinta rankšluosčiais. LFF stadione – kaip ir visuose kituose Lietuvos stadionuose – komforto nėra daug. Kada paskutinį kartą teko rungtyniauti tokiomis sąlygomis?
– Kad aš tų Lietuvos stadionų dar nedaug temačiau – visas šešerias rungtynes man atvykus žaidėme Vilniuje, tik paskutiniame ture išvažiuosime į Uteną. Nesakyčiau, jog man labai reikia kažkokio ypatingo komforto – gana, kad būtų bateliai ir kamuolys. Kitas dalykas, kad geresnė infrastruktūra leistų visam Lietuvos futbolui pajudėti į priekį.
Rusijoje pastaruoju metu iškilo nemažai stadionų – tiek didžiulių, kuriuose vyks pasaulio čempionatas, tiek mažų, skirtų vaikams. Kai yra stadionas, kyla ir susidomėjimas futbolu, tribūnos pamažu užsipildo.
 
Nustebau, kad „Trakų“ ir „Žalgirio“ derbis nesulaukė jokio anšlago. LFF stadionas – nedidelis, bet ir jo pakaktų gerai atmosferai, kadangi tribūnos – arti aikštės. Jei tik ateitų daugiau žmonių… Kada paskutinį kartą žaidžiau tokiame stadione?
Turbūt Rusijos taurės varžybose, kuomet susitikdavome su žemesnių divizionų komandomis. Daugelis jų taip pat turi panašaus dydžio arenas. Tik jos – senos, nugyventos, su bėgimo takeliais, pastatytos visiems gyvenimo atvejams. Anglijoje stadionai – taip pat seni. Tribūnoje visi sėdi susispaudę kaip silkės statinėje, nes kėdės sustatytos viena prie kitos, kad sutilptų kuo daugiau žmonių.
Bet, jei futbolas geras, galima ir pakentėti. Svarbiausia, kad stadionai ten skirti vien futbolui, žiūrovai būna arti žaidėjų. Tuomet – visai kita atmosfera.
– Grįžote į aikštę po sunkios raumens traumos. Ar nerizikuojate nuolat treniruodamasis ir rungtyniaudamas ant dirbtinės dangos, kuri – kietesnė nei natūrali veja?
– Gydytojai man rekomendavo šiemet nežaisti. Nepaklausiau, nes jaučiausi gerai. Žinau daug specialių pratimų, skirtų raumenų ir sausgyslių elastingumui. Jei trauma pasikartotų, iškrisčiau aštuoniems mėnesiams. Tai jau būtų katastrofa. Todėl namuose turėdamas laisvo laiko profilaktiškai atlieku įvairius pratimus.
– Naujieji komandos draugai klausinėja jūsų apie žaidimą Anglijos „Premier“ lygoje, 2008 metų Europos čempionatą?
– Žinoma, kai kada paklausia. Nors jie ir patys viską matė, tik per televizorių, o ne iš vidaus. Kalbant apie Anglijos čempionatą, kas benutiktų pasaulyje, jo lygis niekada nenukris. „Premier“ lyga – kaip „Mercedes“, įsitvirtinęs prekės ženklas, ištisa kultūra. Kai ten patenki, iškart tai pajunti, visas tuo persismelki.
O 2008-ųjų Europos čempionatas man prabėgo kaip mirksnis. Vienas mėnuo – ir viskas. Bet emocijos, apėmusios po ketvirtfinalio prieš olandus, liks visam gyvenimui. Po rungtynių į rūbinę užėjo Marco van Bastenas (gyva Olandijos futbolo legenda tuomet treniravo savo šalies rinktinę – DELFI), pasveikino mus ir pasakė, kad dvikova buvo nuostabi, kad nugalėjome juos pelnytai. Jis buvo šokiruotas. Manau, mes patys buvome šokiruoti, negalvojome, kad galime taip žaisti.
 
– Ką pats labiausiai mėgstate pasakoti žmonėms apie savo karjerą „Everton“ klube?
– Visų pirma, naujokus ten labai maloniai priimdavo. Reikėdavo dainuoti užlipus ant kėdės – ir ne bet kaip, o gražiai. Jei nusidainuodavai, apmėtydavo viskuo, kas pakliūdavo po ranka, jei patikdavai, paplodavo. Kartą atsinešiau į treniruotę batelius, kurie, komandos draugų manymu, buvo pernelyg puošnūs. Radau juos rūbinėje prikaltus vinimis prie savo spintelės.
O spintelių vidų kartais ištepdavo skutimosi putomis. Bet niekas neįsižeisdavo. Tęsiant apie avalynę, raudona spalva „Everton“ klube buvo draudžiama (ja dabinasi kita miesto komanda „Liverpool“ – DELFI). Aš turėjau baltus batelius su ryškiai raudona gamintojo emblema. Kažkas man liepė pasikeisti juos.
O kur aš rasiu savo dydžio batus likus 15 minučių iki rungtynių pradžios? Tuomet man atnešė juodą flomasterį, kuriuo turėjau užteplioti emblemą. Štai taip. Kartą manęs draugai paprašė nupirkti „Liverpool“ marškinėlius. Užėjau į klubo atributikos parduotuvę, ėmiau rinktis. Netrukus mane atpažinęs priėjo dėdulė ir ėmė vyti lauk.
Žmonai leido pasilikti ir nupirkti tuos marškinėlius, o mane išprašė už durų – turėjau stovėti gatvėje ir laukti. Dar įsiminė komandos išvykos – ne į rungtynes, o, pavyzdžiui, į Niujorką, Monaką, Tenerifę. Kai tvarkaraštyje būdavo ilgesnė pertrauka, visa komanda išskrisdavo 4-5 dienoms – vieni žaidėjai, be žmonų ir vaikų. Per tokias išvykas nebūdavo nei treniruočių, nei apskritai kokios nors programos – tik perspėdavo, kad po kelių dienų nepavėluotume į lėktuvą, o toliau gyvenk, kaip nori.
Tuomet eidavome pasivaikščioti, daug bendraudavome. Taip formavosi komandos ryšiai. Manau, tai naudinga ir reikalinga. Štai ir dabar mes per poilsio dieną susirinkome, kartu pasėdėjome, pasižiūrėjome futbolą, pasikalbėjome.
 
– Rusijos klubuose ir rinktinėje futbolininkai taip pat dažnai leidžia vakarus kartu?
– „Spartak“ komandoje turėjome tradiciją susirinkti brolių Kombarovų (Maskvos ekipoje žaidusių dvynių Dmitrijaus ir Kirilo – DELFI) šeimos restorane. Po kiekvienų rungtynių žaidėjai su savo artimaisiais ten eidavo, ten švęsdavome komandos draugų gimtadienius.
Gerai, kad po mačo visi neišsibėgioja kas sau, o susirenka praleisti laiko kartu. „Rubin“ klube to jau nebuvo. Artimiau bendravome tik penki ar šeši žaidėjai, kartu eidavome į koncertus. O rinktinėje tam ir laiko nebūdavo, juk per kelias dienas reikėdavo pasiruošti mačui. Nors, pavyzdžiui, G. Hiddinkas net ir Europos čempionato metu mums po kiekvienų rungtynių leisdavo išeiti į miestą.
Pas mane atskrido žmona ir draugai, mes kartu vakarieniaudavome. Treneris suprato, kad mėnesį išbūti be artimųjų nelengva, todėl pats ragindavo pravėdinti galvas, pailsėti vieniems nuo kitų. G. Hiddinko požiūris į žaidėjus buvo toks: jūs – profesionalai, patys žinote, kaip elgtis. Jis suteikė daug laisvės, galėjai daryti, ką nori, nes pats už save atsakydavai. Kai į rinktinę atėjo Fabio Capello, viskas pasikeitė.
Jis suėmė vadeles į savo rankas, ėmė viską kontroliuoti: kiekviename viešbučio aukšte būdavo pastatoma „apsauga“, niekur negalėjau išeiti. Kartu su tokia perdėta disciplina atsirado nervingumas. Mūsų, rusų, geriau nesmaugti, nesprausti į siaurus rėmus, antraip pradedame priešintis, kyla nepasitenkinimas. Todėl F. Capello nieko neišėjo: nebuvo nei žaidimo, nei rezultatų.
– Bet gal Rusijos futbolo žvaigždes reikia griežtai prižiūrėti, kad nenueitų klystkeliais?
– Nepamenu tokių atvejų, kad žaidėjai grįžtų į viešbutį paryčiais. Taip, buvo skandalas, kai nepatekome į 2010 metų pasaulio čempionatą, papildomame atrankos etape nusileidę slovėnams. Kilo spaudos reakcija, atsirado liudininkų, kurie neva matę, kaip mūsiškiai sėdėjo restorane, rūkė cigaretes.
Suvesta buvo į tai, kad dėl to pasisėdėjimo ir likome už borto. Iš tiesų, lygiai taip pat buvo ir per 2008 metų Europos čempionatą. Tik kol laimėdavome, tai niekam neužkliuvo. Kai tik suklumpi, tave iškart sumaišo su žemėmis. Bet, jei kalbame apie mane, aš niekad nenaktinėju iki šeštos ryto. Man kur kas labiau patinka pamiegoti (šypsosi – DELFI).
–Jūsų karta turėjo daug ryškesnių talentų nei dabartinė Rusijos rinktinė. Tikite, kad pastarajai pasaulio čempionate pavyks peržengti bent jau pirmo etapo slenkstį?
– Normalu, kad kartų pajėgumas svyruoja. Prisiminkite, pavyzdžiui, Rumuniją: kokia puiki tai buvo komanda su Georghe Hagi, Georghe Popescu, Danu Petrescu. Dabar nebėra nieko panašaus, rumunai net į čempionatus nebepatenka. Panašiai ir pas mus. Nors šalis didelė, neturime 50 žaidėjų, iš kurių būtų galima rinktis.
Tačiau pakovoti galime ir dabar. Mano nuomone, pasaulio čempionate išeiti iš grupės lengviau nei Europos pirmenybėse. Šiaip ar taip, pasaulyje dar yra komandų, kurios šiek tiek atsilieka. Tarkime, pateksime į grupę su Saudo Arabija – tokius varžovus privalu įveikti.
Dar ištempk vienas lygiąsias, ir veikiausiai tu jau atkrintamosiose varžybose. O toliau jau turėtų suveikti emocijos. Pamenu, kaip 2008-aisiais pirmą kartą nuo Sovietų Sąjungos laikų išėjome iš grupės – iškart dingo visas spaudimas, jau buvome herojai, todėl ketvirtfinalyje su olandais žaidėme atsipalaidavę. Tuomet ir pademonstravome geriausią savo futbolą.
Tikiu, kad panašiai nutiktų ir dabartinei Rusijos rinktinei, jei tik pavyktų įveikti grupės varžybas.
– Per visą profesionalo karjerą esate gavęs tik tris raudonas korteles. O pirmą kartą iš aikštės išvarytas buvote vos debiutavęs „Premier“ lygoje – rungtynėse su Birmingamo „Aston Villa“. Nervai?
– Ne, nelaimingas atsitikimas. Nesu grubus žaidėjas, niekada nesiekiu traumuoti varžovo. Bet tąkart netyčia įčiuožiau į bulgarą Stiliyaną Petrovą „tiesiomis“ kojomis. Blogai, tikrai galėjau jam ką nors sulaužyti. O antrą raudoną kortelę „Premier“ lygoje „užsidirbau“ nežinia už ką.
Net žaidėjas, prieš kurį prasižengiau, teisėjui pasakė, kad manęs nereikėtų pašalinti. Bet jau buvo vėlu. Tiesa, po rungtynių dar buvo galima pateikti apeliaciją ir bent jau sutrumpinti diskvalifikaciją. Paprašiau trenerio Davido Moyeso, kad tuo užsiimtų, nes sprendimas tikrai buvo per griežtas. Bet jis to nepadarė. Todėl, kad ten tokia tvarka: jei teisėjas pasakė, privalai su tuo sutikti.
 
– Jūsų taiklus smūgis į „Manchester United“ vartus buvo išrinktas gražiausiu „Everton“ sezono įvarčiu. Tačiau kiti dveji metai Liverpulyje nebebuvo tokie sėkmingi. Išpildėte savo lūkesčius, kurių turėjote važiuodamas į Angliją?
– Pasakysiu taip: jeigu nesijauti viduje pasiruošęs ten važiuoti, geriau jau ir nevažiuok. Aš buvau pasirengęs rizikuoti. „Everton“ mane medžiojo kurį laiką, iš pradžių norėjo išsinuomoti viduryje sezono, vėliau sumokėjo nemažus pinigus. Pirmas sezonas man buvo nuostabus, antrame žaidžiau mažiau, o paskutinio nė nesulaukiau pabaigos ir grįžau į Rusiją.
Prisimenu kiekvienas rungtynes Anglijoje, kiekvieną minutę. Ir tikrai dėl nieko nesigailiu. Nesvarbu, kad prieš tai „Lokomotiv“ ekipoje jaučiausi labai patogiai. Aš norėjau kažko daugiau. Džiaugiuosi, kad pakako vyriškumo priimti šį iššūkį, viską mesti ir išvažiuoti.
 
– Lietuvių kilmės Andrejų Kančelskį esate pavadinęs savo jaunystės herojumi. Kodėl jis yra vienintelis Rusijos futbolininkas, ilgam įsitvirtinęs ir palikęs ryškų pėdsaką „Premier“ lygoje – juk to nesugebėjo net jūsų kartos supertalentas Andrejus Aršavinas?
– Gal čia mentaliteto problema, o gal mums, rusams, tiesiog sunku išvažiuoti? Ne tik į Angliją – bet kur. Europiečiai be problemų išvyksta būdami 15-16 metų. O mus kur nors kviečia tik tuomet, jei gerai pasirodome tarptautinėje arenoje. Į Angliją A. Aršavinas, Romanas Pavliučenka, Jurijus Žirkovas ir aš išvažiavome tik dėl to, jog užėmėme trečią vietą Europos čempionate.
Dabar nieko nebelaimime, todėl sėdime namuose. Tikra tiesa, žaidėjų, įsitvirtinusių Vakarų Europos klubuose, turėjome labai mažai. A. Kančelskis, Valerijus Karpinas, Aleksandras Mostovojus, Dmitrijus Aleničevas – tai jau beveik visi. Ir dar mūsų kuopelė Anglijoje. Bet mums ten ne viskas kaip iš pypkės klojosi, visi anksčiau ar vėliau sugrįžome.
Aš pats supratau, kad pavargau, kad noriu namo, o dar žmona laukėsi. Gerai, tarkime, man pasidarė ilgu santykinai nedideliame Liverpulyje. Bet niekaip negalėjau suprasti, kaip kitiems vaikinams galėjo būti nuobodu Londone? O jie skųsdavosi, kad viskas ten jiems įkyrėjo.

– Rusijoje žaidėjai anksti pradeda žertis didžiulius atlyginimus, tampa garsenybėmis. Gal norą kilti aukščiau užgožia motyvacijos stoka?
– Yra tiesos. Maždaug 2005-2007 metais futbolininkų algos Rusijoje ėmė augti neproporcingai su meistriškumu. Kai 2004-aisiais būdamas 19-os tapau Rusijos čempionu, „Lokomotiv“ klube uždirbau 500 dolerių per mėnesį. Tuomet dar nebuvau tvirtas starto sudėties žaidėjas, dažnai kilau nuo suolo. Kitais metais sužaidžiau 30 rungtynių – atlyginimas pakilo. Dar kitais – 50 rungtynių, atitinkamai ir uždirbau.
Ėjau žingsnis po žingsnio, ir sutartis mane visada motyvuodavo stengtis dar labiau. O dabar daug 20-mečių iškart gauna didelius pinigus, ir jiems nieko daugiau nebereikia. O mažiausiai reikia važiuoti kažkur, kur nebus tokių šiltnamio sąlygų. Pavyzdžiui, į Olandijos pirmenybes, kur atlyginimai mažesni, užtat kiekvienose rungtynėse pilna galingiausių Europos klubų žvalgų. Žmonės mąsto taip: turiu ketverių metų kontraktą, puikiai uždirbsiu.
Kam man atsisakyti garantuotų pinigų, kam važiuoti, jei gali nepasisekti, gali kas nors nepatikti? Ne, ačiū, verčiau pasėdėsiu namie.
– Kaip pirmas mėnuo Lietuvoje pakeitė jūsų išankstinę nuomonę apie šalį?
– Iš principo, viskas atitinka mano lūkesčius. Vienintelis nemalonus siurprizas – oras. Galvojau, kad jis bus geresnis. O dabar lyja kiekvieną dieną, tai šiek tiek migdo. Visa kita – puiku. Vilnius – gražus ir švarus miestas, žmonės – draugiški, bendraujantys tiek angliškai, tiek rusiškai. Tai man – maloni gyvenimiška patirtis. Esu buvęs kitose Baltijos šalyse. Jos – kaip savotiškas anklavas, išsiskiriantis iš aplinkos savo kultūra, žmonėmis.
– Bet čia gyvenimas taip neverda kaip Maskvoje.
– Maskva – pasaulinio masto didmiestis, sostinė. Ten labai daug bruzdesio, pompastikos, didelis tempas. Vieniems tai patinka, kitiems – nelabai. Tiems, kurie mėgsta gyventi ramiai ir lengvai nuvažiuoti į darbą, arčiau širdies bus Vilnius.
 
– Iš viešbučio jau persikėlėte į butą Pilaitėje, bet vis dar gyvenate vienas?
– Taip, tačiau žmona su berniukais (D. Bilialetdinovas augina du sūnus – DELFI) mane aplanko savaitgaliais. Tik praėjusį negalėjo atskristi, vaikai susirgo.
– Turbūt turite nemažai laiko ištyrinėti miestą?
– Kaip ir turiu, bet oras prastas. Senamiestį ir centrą, žinoma, su šeima jau apžiūrėjome, nebuvome tik Belmonte. Nuvažiavome ir į Trakus. Už du eurus pastatėme automobilį pas kažkokią močiutę, paplaukiojome ežere valtimi, užėjome į pilį, pavalgėme. Gražu. Bet šiaip daug laiko leidžiu namie. Dabar – sezono įkarštis, todėl per televizorių žiūriu nemažai futbolo rungtynių.
– Ar buvote apsilankęs krepšinio rungtynėse?
– Norėjau nueiti į Vilniaus „Lietuvos ryto“ mačą su Krasnodaro „Lokomotiv“, bet kitą dieną žaidėme mes, todėl susilaikiau. O komandos draugai nuėjo ir nesigailėjo – girdėjau, kad buvo puikios rungtynės, su pratęsimu. Jei atvirai, anksčiau galvojau, kad Vilniuje „Žalgiris“ žaidžia, o pasirodo, tai – Kauno komanda.
Man pasakojo, kad ji – labai stipri, turi puikią areną. Būtų įdomu nuvažiuoti. – Gyvendamas Maskvoje turbūt dažnai eidavote į krepšinio rungtynes – juk ten šoko jūsų būsima žmona? – Taip, tikrai. Trejus metus eidavau į kiekvienas CSKA rungtynes. Ir Eurolygos, ir Rusijos čempionato, o vėliau – VTB lygos.
Su Marija mes susipažinome per bendrus draugus. Pirmą kartą susitikome 2007-aisiais, kai visi kartu žiūrėjome UEFA taurės finalą tarp „Sevilla“ ir Barselonos „Espanyol“ komandų. Po kokių trijų mėnesių pradėjome bendrauti, o kartu apsigyvenome jau tik išvažiavę į Angliją. Nusprendėme, kad būsime kartu, nors jai teko išeiti iš darbo. O dar prieš įvykstant perėjimui kaip tik buvome drauge nusipirkę šunį. Įsivežti jį į Jungtinę Karalystę dėl visokių apribojimų buvo sudėtinga, todėl teko palikti tetai.
 
– Galbūt domitės ir Dakaro raliu?
Jūsų diplominio darbo Maskvos valstybiniame industriniame universitete tema buvo sunkvežimių konstrukcija. – Ne itin. Man nepatinka tai, kad lenktynės ilgos, o „Kamaz“ pro tave prašvilpia per tris sekundes. Kalbant apie mano diplominį darbą, tai buvo ginčytinas projektas. Institute aš tokiomis temomis neužsiėmiau.
Reikalas tas, kad dėl futbolo turėjau išeiti akademinių atostogų, o grįžęs buvau perkeltas į kitą studijų programą. Pirmus dvejus metus mokiausi apie suvirinimo įrangą, o paskui – apie automobilių ir traktorių konstrukciją. Specialybė šiek tiek pasikeitė, tiesa?
– Bet gedimo atveju vis tiek sugebėtumėte pats suremontuoti savo automobilį?
– Turiu tokį automobilį, prie kurio pačiam geriau nelįsti (juokiasi – DELFI). Vairuoju „Porsche“. – Esate totorių kilmės, nors gimėte Maskvoje. Ar tapatinate save su totoriška kultūra? – Ir mano seneliai, ir tėvai – tikri totoriai. O aš šiuo požiūriu truputį apsileidau.
Prastai kalbu totoriškai, seniai nebuvau Žemutiniame Naugarde, iš kurio apylinkių esame kilę. Blogai. Dar blogiau, kad nesilaikau pasninko. Kaip dauguma totorių, formaliai esu musulmonas. Bet negaliu savęs juo laikyti, kol nesielgiu taip, kaip privalu tikram musulmonui.
Turėjau komandos draugų, kurie nežiūrėdavo į tvarkaraštį ir labai stropiai laikydavosi pasninko, melsdavosi penkis kartus per dieną, net jei dėl to paskui vilkdavo kojas rungtynėse. Aš to, deja, nedarau.
 
– Per 2012 metų Rusijos prezidento rinkimus kartu su dešimtimis kitų garsenybių buvote kandidato Vladimiro Putino patikėtinis. Kaip juo tapote?
– Iš viso tokių patikėtinių buvo per keturis šimtus. Tai buvo rinkimų štabo iniciatyva suburti žinomus visų viešojo gyvenimo sričių veidus: sportininkus, muzikantus, aktorius. Paskelbė atrinktas pavardes, atsisakyti nebuvo galima (juokiasi – DELFI).
Dėl užimtumo toje rinkimų kampanijoje sudalyvavau tik du kartus: mitinge Lužnikų stadione ir jau po rinkimų prezidento inauguracijoje. Taip pat kai kada manęs paprašydavo duoti komentarą internetiniam puslapiui. Tai ir viskas.
– Gal ketinate ateityje aktyviau įsitraukti į politiką, prisijungti prie valdančiosios „Vieningosios Rusijos“ partijos?
– Kitais metais vėl vyks prezidento rinkimai, taip kad… (juokiasi – DELFI). Jei rimtai, šaliai ateinantys metai bus sunkūs, įdomūs – ir rinkimai, ir pasaulio čempionatas. Pažiūrėsime.
 
Share Button