Aštuoniolikmetis „Trakų“ talentas Oscaras – nuo bemiegių naktų iki galimybės išvykti į „Serie A“

Sulaukęs vos septyniolikos, Oscaras Dorley jau žaidė Liberijos aukščiausioje lygoje, kai po vienos iš treniruočių klubo prezidentas pranešė apie galimybę persikelti į Europą. O tada jau viskas vyko lyg sugreitintame filme. Pasitaręs su šeima, Oscaras netrukus atsidūrė šalyje, apie kurią nežinojo ničnieko, sudalyvavo treniruotėje su naujaisiais komandos draugais, dar vėliau pasirašė sutartį, o prabėgus mažiau nei metams, yra realiausias pretendentas tapti geriausiu antrojo rato A lygos žaidėju.

„Tokių vaikų nėra daug. Nepaleiskite jo“, – vos išvydęs Liberijos talentą „Trakų“ prezidentui prieš daugiau nei metus pasakė su klubu bendradarbiaujantis agentas Nazario Gatti. Tas pats agentas, kuris kadaise įžvelgė tuomet devyniolikmečio Mariaus Stankevičiaus gabumus bei padėjo jam atsidurti Italijoje. Jis įžvelgė ir pilnametystės nesulaukusio Vykinto Slivkos talentą, kuriam atvėrė vartus į senosios senjoros Turino „Juventus“ klubą.

Oscaro pradžia Lietuvoje nebuvo lengva. Nemokėdamas ir nesuprasdamas jokios užsienio kalbos, legionierius į klausimus atsakinėjo tik linksėdamas galva ir šypsodamasis. Jis treniruodavosi su komanda, tačiau žaisti rungtynėse negalėjo. Ir taip, kol sulaukė pilnametystės, kai pasirašė pirmąjį savo profesionalų kontraktą karjeroje.

Oscaro debiutas A lygoje įvyko praėjusių metų rugpjūčio pradžioje, kai „Trakai“ viešėjo Jonavoje. Pats debiutantas daug bėgo, priiminėjo ne visada teisingus sprendimus, darė nemažai klaidų, o dar ir komanda nelaimėjo. Tačiau tai buvo pataisomos detalės, kurias ištaisęs futbolininkas pradėjo mušti įvarčius. Per paskutines ketverias rungtynes jis pasižymėjo 4 kartus, be to dar atliko 3 rezultatyvius perdavimus. Per tas ketverias rungtynes „Trakai“ iškovojo 10 taškų.

„Žinoma, asmeninis įvertinimas malonu, tačiau pirmenybę aš visada teikiau komandai. Už pergales aikštėje nėra nieko svarbiau“, – pokalbį pradėjo kuklumu išsiskiriantis futbolininkas. Ne tik kuklumu, tačiau ir pareigingumu tiek rungtynių, tiek treniruočių metu, tiek už aikštės ribų.

„Mums pasisekė tiek su Oscaru, tiek su Alma Wakili. Jų pareigingumas, drausmė ir pastangos yra vertybė, jau nekalbant apie jų duodamą naudą aikštėje“, – sakė klubo direktorius Virmantas Lemežis, kuris A.Wakili paminėjo ne šiaip sau. Oscaras Almą vadina savo vyresniuoju broliu, su kuriuo praleidžia didžiąją dalį savo laisvalaikio.

Alma prieš atvykdamas į Lietuvą žaidė Belgijoje, tad jam didelio kultūrinio šoko prisitaikant prie lietuviško gyvenimo nebuvo. Skirtingai nei Oscarui, kuriam naujojo komandos draugo pagalba buvo begalinė.

Pokalbį su abiem „Trakų“ legionieriais iš Afrikos žemyno pradėjome pastairaisiais įvykiais, kai komanda iš bjauriojo ančiuko sezono pradžioje tapo gražuole gulbe antrojo rato pabaigoje.

Per paskutines ketverias rungtynes komanda kardinaliai pasikeitė. Kas įvyko?

Oscaras: Eidami į rungtynes su „Atlantu“, mes žinojome, kad negalime nelaimėti. O kai tai padarėme, nukrito mus slėgęs akmuo. Tose rungtynėse treneriai padarė taktinių pakeitimų, kurie mums suteikia pasitikėjimo ir dabar. Tarp mūsų su Maksu (Maksimu Maksimovu) atsirado ryšys, kuris padeda komandai mušti daugiau įvarčių.

Kaip jautėtės tada, kai žaidimas nesiklijavo, o jūsų paties žaidimas buvo irgi, švelniai tariant, nekoks?

Oscaras: Be abejo, blogai. Tačiau svarbiausia, kad komandoje mes žinojome priežastį, todėl neabejojome, kad ją išspręsime. Mes labai sunkiai dirbome per treniruotes, mes labai stengėmės, tad mums tiesiog negalėjo nepasisekti. Grįžtant prie jūsų klausimo, tai mano jausmus turbūt geriausiai apibūdina faktas, kad negalėdavau užmigti. Vis galvodavau, ką aš darau ir ką komanda daro ne taip.

Alma: Svarbiausia, kad net tada, kai nesisekdavo, mes jautėme, kad ateis diena, kai mūsų rezultatai pagerės. Prieš rungtynes su „Atlantu“ treneriai mums parodė motyvacinį filmuką, kuris bent jau man asmeniškai padėjo pademonstruoti savo geriausias savybes. Neabejojau, kad taip bus. Dabar jau galime drąsiai sakyti, kad šios rungtynės tapo lūžiu mums visiems. Viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Oscaras: Be to, pagaliau tose rungtynėse aš įmušiau įvartį ir atlikau rezultatyvų perdavimą. Psichologiškai man to labai reikėjo. Dešimt rungtynių nebuvau įmušęs nei sykio ir mane tai tikrai slėgė. Tik vienas momentas ir viskas staiga pasikeitė. Ir ne tik man. Visai komandai. Po tų rungtynių mačiau besišypsančius komandos draugus. Nieko geriau negali būti.

Po rungtynių su „Atlantu“ daug kalbėjotės?

Alma: Mes po kiekvienų rungtynių kalbamės labai ilgai. Kalbame apie tai, kas gerai, kas blogai, ką būtų galima padaryti geriau, kodėl kažko nepadarėme ir panašiai.

Tik dviese?

Oscaras: Dažniausiai taip. Tačiau aš apie kiekvienas rungtynes dar kalbu su mama. Ji žino, kad jei aš jai nepaskambinu, vadinasi, man kažkas nepasisekė. Ji pažiūri rezultatą ir supranta, kad sūnus paskambins tik kitą dieną (šypsosi). Aš iš namų sulaukiu milžiniško palaikymo ir man tai yra labai svarbu. Beje, apie draugystę su Alma galiu pasakyti tą patį. Jis man padėjo greičiau prisitaikyti ir greičiau pasijusti kaip namuose. Jis man kaip vyresnis brolis. Jaučiuosi puikiai.

Žiūrint į ateitį, turbūt negalvoji Lietuvoje likti, tarkime, dešimčiai metų?

Oscaras: Prieš atvykdamas į Lietuvą, iškėliau sau tikslą – pasirodyti kuo geriau, kelti kartelę ir keliauti į aukštesnį lygį. Noriu, kad mano karjeroje būtų įrašas apie žaidimą vienoje iš TOP lygų.

Tiesa, juk nedaug trūko, jog jau prieš šį sezoną būtum atsidūręs Italijoje?

Oscaras: Taip. Sporto direktorius man sakė, kad kraučiaus lagaminus, tačiau vėliau kažkas įvyko ir likau Lietuvoje. Tačiau nei kiek nesigailiu. Vadinasi, taip turėjo būti.

Alma: Aš manau, kad Oscaras Italijoje nebūtų pasimetęs. Visada taip yra, kad žmonės prisitaiko prie esamos situacijos. Kita vertus, jei jis liko Lietuvoje, vadinasi, jam suteikta proga tobulėti ir augti kaip žaidėjui čia. Jis tobulėja kiekvienose rungtynėse, tad savo pasiūlymų jis dar tikrai sulauks.

Oscaras: Man sezono pradžia nebuvo pati geriausia, tačiau aš visada tikėjau savo galimybėmis. Tikėčiau jomis, nepriklausomai nuo to, kur atsidurčiau. Šiuo metu aš esu „Trakų“ žaidėjas – klubo, kuris patikėjo mano talentu ir kuris man suteikė galimybę.

Papasakokite apie gyvenimą Lietuvoje. Labai sudėtinga čia prisitaikyti atvykus iš Afrikos žemyno?

Alma: Nėra sudėtinga, jei sau įteigi, kad galimi nesklandumai nėra problemos. Prieš atvykdamas čia, aš žinojau apie Rytų Europą, todėl manęs Lietuva nenustebino. Čia galbūt net paprasčiau. Tarkime, Rusijoje netrūksta rasistinių išpuolių, Lietuvoje su tuo nesu susidūręs. Tačiau net jei susidurčiau – nereaguočiau. Esu tam pasiruošęs. Būtent tai turiu omeny kalbėdamas apie įtaigą sau.

Oscaras: Man vienas dalykas Lietuvoje nepatinka. Oras (šypsosi). Labai norėčiau, kad čia būtų šilčiau.

Kurios šio sezono rungtynės jums buvo geriausios?

Oscaras: Sakyčiau, paskutinės rungtynės su „Žalgiriu“. Mums po gerų rungtynių su „Atlantu“ reikėjo išlaikyti tokią pat formą ir sužaisti dar vienas geras rungtynes. Man pavyko įmušti ir, apskritai, visas antras kėlinys mums buvo geras.

Kaip jūs vyksta jūsų bendravimas su treneriu? Nejaučiate diskomforto?

Alma: Mes turime vertėją Čes (Deividą Česnauskį), kuris išverčia trenerio mintis. Aš suprantu, ko nori treneris, o tai svarbiausia. Tikrai nėra jokio diskomforto.

„Trakai“ vis dar laukia savo pirmojo titulo. „Žalgiriui“ pralaimėtos dvi supertaurės, pernai pralaimėtas LFF taurės finalas. Kaip manote, su kuo tai susiję? Ar gali būti, kad „Trakų“ futbolininkai tiesiog bijo laimėti?

Alma: Skirtingose rungtynėse – skirtingos priežastys. Pavyzdžiui, šių metų supertaurės rungtynėse nebuvo taip, kad „Žalgiris“ būtų visa galva geresnė komanda – tiesiog pabaigoje įmušė įvartį. Tas pats su pirmojo rato rungtynėmis. Tačiau galiu garantuoti, kad „Trakai“ „Žalgirio“ nebijo. Sezonas dar ilgas –pamatysime dar visko.

Ar gali būti taip, kad laimėtas pirmasis titulas, tarsi, atrankintų titulų lentynos spyną?

Oscaras: Aišku, kad pirmas titulas suteiktų daug daugiau pasitikėjimo. Palyginčiau tai su dabartine mūsų situacija. Tereikėjo gerai sužaisti su „Atlantu“ ir mūsų žaidimas pasikeitė. Laimėtumėm pirmą titulą – norėtumėm tą jausmą išgyventi darkart. Ir nors sakoma, kad apginti titulą sunkiau nei iškovoti, tačiau išaugęs pasitikėjimas irgi duotų savo.

Tačiau atsilikimas nuo „Žalgirio“ yra pakankamai didelis. Tikite, kad galite jį panaikinti?

Oscaras: Privalome tikėti. Gyvenime nutinka visokiausių keistų dalykų, todėl būtų neteisinga nuleisti rankas iš anksto.

Alma: Tik noriu pridurti, kad mums nesunku tai daryti, nes mes gyvename nuo rungtynių iki rungtynių. Sužaidėme vienas – koncentruojamės į būsimas. Sužaidėme dar vienas – žiūrime kas bus dar toliau.

Toliau Stumbras

Alma: Taip. Mes su jais šiemet žaidėme du kartus – kartą laimėjome, kartą sužaidėme lygiosiomis. Jie turi gerą komandą, tačiau aš manau, kad jų laimėtas taškas prieš mus nėra teisinga. Pagal žaidimą turėjome laimėti abu kartus. Žinome, kad mūsų komanda ribų neturi. Pradėjome laimėti – dabar turime laimėti didesniu skirtumu. Po to dar didesniu. Ir taip toliau.

Artėja Europos turnyras. Laukiate?

Alma: Žinoma. Mūsų sportinė forma vis dar kyla į viršų, todėl geriausią turėtumėm pasiekti būtent tada, kai kovosime UEFA Europos lygoje. Mūsų komanda psichologiškai yra stipri, todėl esu įsitikinęs, kad viskas bus gerai.

Kas geriau jums asmeniškai: pirmajame atrankos etape gauti įveikiamą varžovą ar varžovą iš futbolo šalies? Turiu omeny tai, kad Europoje geri žaidėjai yra greit išgraibstomi.

Oscaras: Man asmeniškai geriau silpnesnė komanda, kurią realiai įmanoma nugalėti. Nugalėjus kelis varžovus, tada automatiškai į poras gausime stiprią komandą, nes tada silpnų paprasčiausiai nebėra.

Share Button